„MANO GYVENIMO VYRAI“

Pirmame skyriuje atvirai pasakosiu apie ryškiausius SAVO GYVENIMO VYRUS, apie meiles, pavydus, išdavystes, nusivylimus, gyvenimo pamokas. Rašydama šį skyrių negalėjau susilaikyti neverkusi.

Kiekvienas sakinys grąžina į laikus, kai taip norėjau būti mylima, bet vis beldžiausi į klaidingas duris. Kai viską surašiau juodu ant balto, pasidarė taip skaudu... Kaip galėjau būti tokia kvaila ir leistis taip skaudinama, išduodama? Buvo labai graudu, kad tiek kartų apsigavau, taip nemylėjau savęs ir nevertinau.

Pasipasakosiu daugybę skaudžių, bet intriguojančių dalykų:

Pirmame skyriuje atvirai pasakosiu apie ryškiausius SAVO GYVENIMO VYRUS, apie meiles, pavydus, išdavystes, nusivylimus, gyvenimo pamokas. Rašydama šį skyrių negalėjau susilaikyti neverkusi.

Kiekvienas sakinys grąžina į laikus, kai taip norėjau būti mylima, bet vis beldžiausi į klaidingas duris. Kai viską surašiau juodu ant balto, pasidarė taip skaudu... Kaip galėjau būti tokia kvaila ir leistis taip skaudinama, išduodama? Buvo labai graudu, kad tiek kartų apsigavau, taip nemylėjau savęs ir nevertinau.

Pasipasakosiu daugybę skaudžių, bet intriguojančių dalykų:

Dabar jau suprantu, kodėl prie manęs lipdavo vyrai, kurie išduodavo arba subliūkšdavo, ir turėdavau prisiimti atsakomybę už save ir už juos.

Kodėl po 10 metų užlipau ant to paties grėblio ir sukūriau dar vienus santykius, prisiimdama vyriškus vaidmenis.

Todėl papasakosiu, ką suvokiau po daug metų: kodėl į savo gyvenimą traukiame ne pačius geriausius partnerius. Kai pradėsi sąmoningai su tuo tvarkytis – galiu drąsiai pasakyti, tavo santykiai ir gyvenimo vyrai pasikeis.

Jeigu dabartiniai santykiai netenkina, jei šalia atsiduria silpni, skaudinantys vyrai, su kuriais jautiesi nelaiminga, tačiau bijai ką nors keisti, šis knygos skyrius kaip tik tau.

„BENDRAVIMO PASLAPTYS“

Daug metų buvau įsitikinusi, kad ko jau ko, o BENDRAUTI tikrai nėra ko mokytis.

Įsivaizdavau, kad tai darau puikiai, esu tiesi ir maloni. Deja, klydau. Nesuprasta, nusivylusi, neįvertinta, konfliktuojanti, emocinga – taip buvo galima apibūdinti mano būseną ir santykius.

Sakydavau, kas šauna į galvą, greitai pasiduodavau emocijoms, neskirdavau daug dėmesio kito žmogaus jausmams. Visai nesupratau, ko reikia vyrams ir dėl savo neišmanymo padariau daug klaidų.

Dabar, jei kas pažadintų naktį ir paklaustų, kas svarbu vyrui, nesusimąsčiusi pasakyčiau: palaikymas ir pripažinimas. Bet kad tai suvokčiau, turėjau daug metų klaidžioti tamsoje.

Šiame skyriuje:

„MOTERIŠKUMO PASLAPTYS“

MOTERIŠKUMAS man daug metų buvo svetimas, neįdomus.

Nejaučiau poreikio gilintis į šią temą, juo labiau ko nors mokytis. Atrodžiau sau moteris, vyrų irgi netrūko, taigi, kodėl turėjau domėtis kažkokiu moteriškumu? Tik praėjus daug metų suvokiau, kad būti laiminga neturėjau jokios galimybės. Žinai, kodėl? Ogi todėl, kad buvau nusižengusi gamtos dėsniams ir ėjau prieš savo prigimtį!

Pasirodo, taip gyvenanti moteris negali suspindėti, pražysti ar sukurti harmoningų santykių su vyru. Mane nuolat kamavo moteriškos ligos, bėdos, nepasitenkinimas. Vis dėlto laikui bėgant pabudau ir ėmiau domėtis savo prigimtimi. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų.

Vyriškai besielgianti ir mąstanti moteris negali pritraukti vyriško vyro – tik pliuškį, o tada kenčia pati. Prisimink, kad priešingybės traukia!

Beje, jeigu vyras sako, kad jam nepatinka moteriškos moterys, vadinasi, stokoja vyriškumo ir tokių moterų tiesiog bijo (susidūriau su tuo ne kartą). Vyriškus vyrus traukia moteriškos moterys ir jie nebijo atsakomybės jomis rūpintis.

„MOTERIŠKI VAIDMENYS“

Kitame skyriuje kalbėsimės apie 4 pagrindinius MOTERIŠKUS VAIDMENIS, kurių vyrai SLAPTA trokšta iš savo moterų (greičiausiai du ar tris esi net užmiršusi).

Kokios savybės privalomos, kad vyras mumis žavėtųsi?

Jas pažadinusi savyje, tapsi tokia moterimi, dėl kurių vyrai nuverčia kalnus.

„SEKSUALUMO PASLAPTYS“

Ech, tas SEKSUALINIS GYVENIMAS...

Daug metų buvau juo nusivylusi. Turiu prisipažinti, apie holivudinio pasaulio seksualinį gyvenimą žinau kur kas daugiau, negu norėčiau. Bet nieko nepadarysi, toks buvo mano kelias ir jis mane vedė pačiais neįtikimiausiais vingiais.

Aprašyti juos nelengva, į galvą lenda mintys, ką pagalvos tėvai ir kiti, pažinoję mane kaip normalią moterį. Sekso tema visais laikais buvo tabu ir apie ją kalbėtis nuoširdžiai niekada nemokėjau.

Deja, jos išvengti neįmanoma, tai svarbi kiekvienos mūsų gyvenimo dalis, todėl rašysiu atvirai. Šis skyrius bus labai spalvingas, pasakosiu apie pačius slapčiausius dalykus, vykstančius turtingų žmonių, prostitučių, pornožvaigždžių miegamuosiuose.

Tačiau ne tam, kad išmoktum jų gyvenimo, o kad lengviau suprastum:

VISKAS, KĄ ŽINOME APIE SEKSĄ, YRA MELAS.

Taigi, skyrius bus labai karštas:

Perskaičiusi suprasi, kad pats geriausias seksas gali būti tavo miegamajame, ir visai nereikia didelės krūtinės, plokštesnio pilvo, kitų supersavybių ar technikų. Jau turi viską, kad tavo seksualinis gyvenimas būtų intymus ir apdovanojantis.

Bėda ta, kad žurnalai ir filmai yra išplovę mums smegenis. Seksualumo mokėmės visai ne ten, kur reikia, todėl nusivylėme.

To, ką perskaitysi šiame skyriuje, nerasi nė viename romane, ir viskas – TIKRA.

„PASITIKĖJIMO PASLAPTYS“

PASITIKĖJIMĄ SAVIMI vaikiausi po visą pasaulį.

Kad ir kur gyvenau, ką dariau, manyje sėdėjo išgąsdinta lietuvaitė, apsimetanti kieta ir stipria.

Buvau valdoma išorės: jeigu vyrai manimi žavėdavosi, aš spindėdavau; jeigu nusipirkdavau brangius rūbus, kurį laiką pasijausdavau geriau; jeigu gaudavau modelio darbą, džiaugdavausi, o mėnesį girdėdama Ne subliūkšdavau ir prarasdavau pasitikėjimą savimi.

Tai, ką vadinau pasitikėjimu, tebuvo kažkas keisto, lengvai iš manęs atimamo.

Kaip iš vaiko saldainis.

Baimė ir nesaugumas buvo nuolatiniai mano palydovai. Nesijaučiau nei graži, nei turtinga, nei ką nors sugebanti. Nors dar mokykloje svajojau, kaip vieną dieną eisiu per gyvenimą iškelta galva ir jausiuosi moterimi, verta pačių geriausių dalykų.

Žurnaluose ir atvirukuose mačiau nemažai pasitikinčių savimi moterų ir man po truputį darėsi „aišku“, kur ieškoti moteriškos stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

„SĖKMĖS PASLAPTYS IR SAVIRAIŠKA“

Daug metų apskritai nesupratau, kas ta SAVIRAIŠKA IR PAŠAUKIMAS.

Mane kur kas labiau domino išgyvenimo temos. Tik vėliau iškėliau sau klausimą, ką norėčiau veikti. Mėginau pasinėrusi į save išsiaiškinti pašaukimą, bet supratau, kad jis per daug sureikšminamas. Jo ieškoti laukdama įkvėpimo gali visą gyvenimą, ir iš to prisidaryti beprasmės veiklos.

Papasakosiu, kokias saviraiškos sritis esu išbandžiusi ir koks požiūris man artimiausias. Kiekviena mūsų turime skirtingą kelią, kiekviena galime atrasti džiaugsmą ten, kur esame šiandien.

Neverta savęs varginti ieškant pašaukimo ar kritikuojant save už tai, kad jo nerandi.

Taip, yra moterų, kurios iškart atsistoja į tinkamas vėžes, kurioms be proto patinka jų darbas. Bet tokių vienetai. Aš buvau iš tų, kurioms viskas klostėsi kitaip.

„PINIGŲ PASLAPTYS“

Apie SANTYKĮ SU PINIGAIS kiekviena tikriausiai galime papasakoti panašios patirties ar istorijų.

Gyvename toje pačioje šalyje, todėl daugumos požiūris į pinigus panašus. Jų kaip ir norisi, bet turi atrodyti, kad jie tau nesvarbūs, tik tada būsi mėgstama ir gausi gero žmogaus etiketę. Džiaugtis pinigais viešumoje (ar vienumoje) nepriimtina, kitiems sukelsi pavydą. Todėl apie sėkmę verčiau nekalbėti, daug geriau skųstis ir didžiuotis, kad vargsti kaip visi.

Kad reikia išmokti tvarkytis su pinigais, suvokiau tik prieš 4–5 metus, viename internetiniame seminare išgirdusi moterį kalbant apie pinigus taip, tarsi šie būtų geriausi draugai.

Pirmiausia pajutau jai panieką (užgrojo sena įsitikinimų plokštelė): kalbėti apie pinigų meilę viešai... kokia gėda! Vis dėlto mano įsitikinimų ir vertybių sistemoje kilo audra. Neuždaviau sau jokių klausimų (matyt, laikas gerinti santykius su pinigais dar nebuvo atėjęs), bet įtarimo sėkla buvo pasėta – suvokiau, kad egzistuoja kitoks požiūris.

Po truputį ėmiau stebėti žmones ir aiškintis, kas yra pinigai ir kodėl jais naudojamės, bet jų mėgti negalime.

„GROŽIO PASLAPTYS IR JAUNYSTĖ“

Anksčiau maniau, kad norint GRAŽIAI ATRODYTI reikia daug pinigų, bet laikui bėgant supratau, kad klydau.

Ką gi, belieka padėkoti gyvenimui, leidusiam pamatyti tiek įdomių dalykų ir įsitikinti, kad jokių superpaslapčių nėra.

Tos moterys daro tai, ką ir tu netrukus galėsi daryti, ir jokių perdėtų pinigų ar laiko sąnaudų!

Dar jaunystėje apsisprendžiau, kad su metais tik gražėsiu. Radau daug būdų to siekti. Kai kurie buvo prasmingi, kiti tik pinigų ir laiko švaistymas. Dabar manau, kad man puikiai sekasi, todėl noriu pasidalyti šiomis žiniomis su tavimi.

Viską perskaičiusi neabejotinai žinosi, kaip tapti nepavaldžiai laikui.

Dabar 40 metų moteriai tėra smulkmena, tai tarsi seniau 30... Net ir 50 vienas niekis, jeigu moteris žino, kaip savimi rūpintis.

Nors tikrasis amžius svarbus, pastebėkite, kiek moterų pasensta 25–30. O yra tokių, kurios būdamos 50 atrodo kaip 35. Jos atradusios, kaip išsaugoti grožį ir jaunystę: sportuoja, prisižiūri mitybą, įsiklauso į savo kūno ženklus, žino, ką daryti su simptomais, stebi hormonus ir naudojasi įrankiais, padedančiais juos reguliuoti.

Kalbėsimės apie 4 pagrindines GROŽIO IR JAUNYSTĖS sritis.

„MEILĖS SAU PASLAPTYS“

MEILĖS SAU paslaptis supratau eidama per gyvenimo patirtį.

Kokia daugybė sunkumų (dėl vyrų, pinigų, seksualumo) kyla iš nemeilės sau!

Jau daug metų girdžiu skambų teiginį: Mylėk save. Tai protingi žodžiai, bet žemiškai moteriai, kuri nuolat rūpinasi vyru, vaikais ir buitimi, gali būti visai neaišku, nuo ko pradėti.

ATVIRAI:

Anksčiau man buvo sunku patikėti, jog kam nors išvis galiu būti įdomi kaip moteris. Net modelio karjera, finansinis saugumas, prabangūs namai ir kelionės privačiais lėktuvais bei “ferariais” nedavė to, ko ieškojau.

Viduje vistiek jaučiausi maža, nieko verta ir iš lėto vystanti moteris, paskendusi gyvenimo rutinoje. Galėjau taip nugyventi dar daug metų, bet kirbantis troškimas mylėti ir būti mylimai, neleido užmigti prie žydro baseino ir vertė ieškoti toliau.

Atsakymų ieškojau daugiau nei 10 metų. Mano patirtys, paslydimai bei neįtikėtini atradimai yra sudėti šioje knygoje. Viskas, ką perskaitysi, TIKRA bei iliustruota intriguojančiomis mano gyvenimo istorijomis.

Tačiau, apie viską nuo pradžios...

Pamenu, kaip sėdėjau prabangaus namo terasoje Los Andželo milijonierių kvartale.

Namas kalnuose, tad pažvelgusi žemyn mačiau miesto, į kurį atkeliavau prieš septynerius metus, spindesį. Traukiau cigaretę po cigaretės, užgerdama jas vynu, o nuorūkas svaidžiau į kadaise žavėjusį žydrą baseiną.

Bet dabar ant jo pykau.

Prisiminiau, kaip skrisdama į Los Andželą, lėktuve, mąsčiau, ką man atneš Holivudas. Buvau kupina baimės ir jaudulio. Juk viskas gerai, tiesa?

Juk skrendu į Angelų miestą, kuriame pildosi svajonės.

Taip svajojau patekti į šį prabangaus gyvenimo atviruką, tikėjau, jog tada būsiu laiminga ir laisva, tačiau... patekusi pamačiau, koks jis tuščias, smirdintis cigaretėmis, aplaistytas nusivylimo ašaromis, keliantis stresą ir nesaugumo jausmą.

Tikėjausi, kad sėdėsiu prie baseino su plačiakrašte skrybėle ir jausiuosi pasakiškai, o kitos moterys man pavydės.

Tačiau atėjo laikas, kai pavargau apsimetinėti.

Nebedomino apsipirkimai garsiajame „Rodeo Drive“, nebetroškau važinėtis raudonais ferariais ir klausytis netikrų draugių čiauškėjimo apie naujus namus, sraigtasparnių aikšteles, romanus su asmeniniu treneriu, ką tik perdarytą krūtinę.

Atrodė, sprogsiu, jeigu teks iškęsti dar vieną vakarėlį jachtoje arba dar vieną Selin Dion koncertą Havajuose.

Dauguma mane supančių žmonių gyveno panašiai, bet mes niekada nesikalbėjom, kaip jaučiamės.

Retkarčiais per daug išgėrusios moterys pasiskųsdavo iškrypusiu seksualiniu vyro gyvenimu, bet ir tai man nebuvo įdomu.

Visų istorijos vienodos: pavargusi ir nepatenkinta žmona, tada meilužė, pornografija persmelkti renginiai ir ekrano žvaigždės, galiausiai sadistinių žaidimų vakarėliai ar slaptas susidomėjimas transvestitais, kitų stiprių pojūčių paieškos.

Vyrai irgi kėlė nuobodulį, o ne žavesį.

Atmintinai žinojau, ką jie pasakys, kaip elgsis: keli kvaili juokeliai prie baseino (iš kurių juoktis nebeturėjau jėgų), o tada begalinės pastangos padaryti įspūdį cigarais, automobiliais, pasiekimais, kitais skambiais dalykai.

Tikras draugas buvo tik netoliese gyvenantis aktorius. Kai vienam iš mudviejų nepasisekdavo, susitikdavome jo namų kino salėje, rūkydavom „žolę“ ir jis man pasakodavo apie liūdną vaikystę.

Filmavosi nuo dešimties, o būdamas keturiolikos jau uždirbo pirmą milijoną.

Jo garaže užmirštas liūdėjo raudonas feraris, kuriuo važiavom tik kelis kartus. Nes mano draugas, taip svajojęs apie savo ferario atviruką ir greitai juo nusivylęs, puikią mašiną naudojo laikyti kažkokiems keistiems maišams.

Ir dar puikiai sutariau su Klaudija, lytį pakeitusia prostitute. Bare, kuriame dirbau, ji ieškodavo klientų. Man ji patiko, puikiai šoko striptizą, išmokė mane kelių įdomių su vyrais susijusių dalykų.

Galėčiau tęsti be pabaigos...

Tada, sėdėdama prie baseino, nežinojau, kur man eiti. Nors supratau, kad ilgiau neištversiu.

Išgirdau žingsnius. Šalia stovėjo draugiškai nusiteikęs už mane gerokai vyresnis, labai turtingas vyras. Dėl tam tikrų priežasčių prieš penkerius metus už jo ištekėjau. Puikus žmogus, bet taip ir neatradęs savęs.

Mano vyras atsisakydavo matyti nemalonius dalykus, todėl mudu niekada nekalbėjome apie jausmus.

Po mano pasisėdėjimų su vyno taure prie baseino jis pats kantriai sieteliu išgaudydavo nuorūkas (matyt, nenorėjo, kad jas pamatytų namus ir baseiną prižiūrintys žmonės) ir niekada dėl to nepriekaištavo. Nei dėl cigarečių, nei dėl išleidžiamų pinigų, pasimatymų su kitais vyrais ar to, kad vėliau palikau jį senti vieną.

Tas vyras buvo ir tebėra nepakartojamas.

Galėdavau verkti draugei į telefono ragelį, o jis tik mandagiai pabelsdavo ir pranešdavo, kad už dviejų valandų dalyvaujame NBA varžybose, prieš tai susitinkam pasisveikinti su Kobe Brajentu.

Ir paklausdavo, ar man pavyktų laiku susiruošti. Man pavykdavo.

Nekenčiau krepšinio varžybų, dėl jų reikėdavo trenktis per visą Los Andželą ir bendrauti su daugybe žmonių.

Vienintelė paguoda buvo ta, kad galėsiu iki soties atsižiūrėti į Džeką Nikolsoną ir Deividą Bekhemą, sėdinčius pirmose eilėse.

Kaip tik mezgiau romaną su didžiausiu pleibojumi, todėl milijonieriaus žmonos dienotvarkė mane vargino. Buvo kur kas įdomiau aplink pirštą vynioti vyrą, šalia kurio moterys tirpdavo.

Kantrybės taurei persipildžius išėjau ilgų atostogų ir išvažiavau į Afriką savanoriauti – ieškoti gyvenimo prasmės. Bet nuo savęs nepabėgsi.

Afrikoje man labai patiko. Primityvios gyvenimo sąlygos, kitokios kultūros žmonės... Bet ilgainiui kunigas, pas kurį gyvenau, mane įsimylėjo ir tarp mūsų atsirado neišsklaidoma įtampa...

Vyrų mano gyvenime buvo nemažai, traukiau juos nepaklusnia prigimtimi, šalia manęs jie jausdavosi stipresni, tačiau gana greitai jiems kildavo noras mane pasiglemžti ir įkišti į auksinį narvelį.

Manęs suvaldyti ir įkišti į auksinį narvelį nepavyko niekam, nei Bahamų kazino savininkui, nei laivo kapitonui ar moterų numylėtiniui, Holivudo žvaigždėms, milijonieriams.

Kartais viską metusi trumpam grįždavau į Kauną. Pailsėti jaukiame butelyje, kurį nusipirkau sunkiai dirbdama ir taupydama dar dvidešimties.

Pasitaikė laikotarpių, kai buvau tokia įskaudinta vyrų ir taip praradusi pasitikėjimą savimi, kad mano sprendimai būdavo kraštutiniai.

Taip grįžusi iš Afrikos nusprendžiau, kad mane domins tik moterys. Vyrus permačiau kiaurai, jie man kėlė nepasitikėjimą ir nerimą. Vienu metu net buvau pradėjusi jų nekęsti.

Prabėgo dar keleri metai ieškant savo tikrojo seksualumo.

Bet ir šios paieškos nesuteikė pilnatvės bei laimės. NESUTEIKĖ NIEKAS!

Stovėdama savo kambario balkone girdžiu vandenyno ošimą, jaučiu šiltą, lipnų Havajų orą, kažkur padavėjai tvarko stalus po ką tik pasibaigusio vakarėlio.

Ant lovos mėtosi nauja „Chanel“ rankinė, kurios vos nepamiršau limuzine.

Nusispiriu spaudžiančius „Louboutin“ batelius ir ketinu prisidegti cigaretę, bet akimirką suabejoju.

Šiame tūkstantį dolerių už naktį kainuojančiame poilsio komplekse nerūkoma, kažkur mačiau parašyta, bauda 500 dolerių. Kelias akimirkas padvejojusi išsitraukiu cigaretę ir ramiai užrūkau.

Ta bauda man visai nerūpi. Taip jaučiuosi penkerius metus. O gal ir visą gyvenimą. Tik bijau pasakyti pasauliui, kokia esu nelaiminga.

Šiandien aš per daug pavargusi apsimesti, kad esu laiminga moteris.

Prisimenu, kaip dulkėtomis Holivudo gatvėmis vilkdama du lagaminus giliai širdyje tikėjau, kad Angelų miestas manęs nenuvils.

Juk čia pildosi svajonės, gatvėmis važinėja ferariai, vaikšto puošnios moterys. Dar daug kartų, kai palaidais plaukais žingsniavau Holivudo bulvaru, širdis spurdėjo nujausdama naują, nuostabią pradžią...

Los Andželas buvo paskutinis lašas. Paskutinė iliuzija, kuria patikėjau.

Iki Los Andželo DAUGYBĘ KARTŲ buvau nusivylusi svajonėmis.

Prisimenu, kaip kadaise nerimastingai atskridau į Vieną pradėti europinės modelio karjeros. Stambų agentūros savininką (jis visada atsidurdavo per arti manęs), nuo kurio dvelkė keistų, brangių kvepalų aromatas.

Jis turėjo puikią mašiną, poršė ar BMW... pamenu tik kad pirmąkart važiavau kabrioletu.

Laukiau užplūstant to stebuklingo jausmo, net dirbtinai juokiausi ir pasileidau plaukus pleventi vėjyje, kad būčiau arčiau savo vizijos. Bet ir tada nepajutau nieko nuostabaus. Tas vyras erzino, norėjau greičiau išlipti iš mašinos ir pasislėpti.

Vėliau pati išmokau kurti tokias reklamas žurnalams.

Mums nemažai mokėjo už tai, kad bėgtume paplūdimiais, susikibę rankomis su nepažįstamais vyrais ir vaikais.

Arba prabangiose terasose svajingai žiūrėtume vienas kitam į akis.

Labiausiai man patikdavo stalo žaidimų reklamos. Tereikėdavo juoktis ir mėtyti kauliukus – puikiai leidžianti laiką, laiminga jauna šeima.

O iš tiesų mes ilgai rūkydavome lauke, kol fotografai suderindavo šviesas ir pakviesdavo į studiją fotografuotis.

Tai buvo kur kas geriau, nei šalti lauke prie vandenyno, mėginant nufilmuoti reklamą. Bandydavau išsilaikyti ant banglentės, paslėpti nuo šalčio pamėlusias rankas ir išspausti šypseną.

Aš ir dabar nesuprantu, kaip visa tai galėjo nutikti būtent man. Modelio karjerą pradėjau būdama keturiolikos ir nuo tada nieko kito neveikiau, tik bandžiau nuotraukose perteikti tai, kas gyvenime neegzistuoja.

Išbandžiau viską, kas turėjo suteikti laimės: pinigus, prabangą, vyrų dėmesį, modelio karjerą, sėkmę. Tačiau iliuzijos, kad to tetrūksta iki laimės, išsisklaidė. IŠSKYRUS VIENĄ.

Nusprendžiau, kad noriu šeimos.

Tai buvo naujas neišbandytas atvirukas, apie kurį pavydžiai svajojau žiūrėdama dantų pastos reklamas (kurias pati ir kūriau). Buvau tikra, kad šeima – tai atsakymas į visus mano klausimus.

Savo vyrui milijonieriui dramatiškai sviedusi banko korteles ir pareiškusi, kad jaučiuosi nelaiminga ir noriu keisti gyvenimą, grįžau į Lietuvą.

Pradėjau artimai bendrauti su vaikystės meile, o po dvejų metų buvusiam vyrui ir draugams pranešiau, kad susilaukiau dukters. Per tą laiką mokiausi universitete ir rengiausi tapti paprasta moterimi – pamiršti Los Andželą ir įsilieti į šalies, kurioje gimiau, gyvenimą.

Laimingesnė netapau. Kad ir kokia graži motinystė, ji moters neužpildo.

Jaučiausi tuščia, nesubrendusi, kankino nesaugumo jausmas. Niekas nepasikeitė, tik dekoracijos.

Su dukros tėvu gyvenau kelerius metus. Atsimenu, sėdėjau vakare prie stalo išsekusi nuo buities darbų, tų pačių kalbų, sunkumų ir užuominų, kodėl niekada nenoriu sekso.

Fone juokėsi dukrytė, televizorius rodė nusibodusią laidą, o aš jaučiausi tokia neįvertinta, kad baisu prisiminti. Taip norėjosi išlieti nerimą ir nepasitenkinimą, bet bijojau įsivelti į konfliktą. Vis dėlto geriau jau konfliktas nei seksas iš pareigos.

Žinai, ko bijojau labiausiai? Kad visą gyvenimą taip ir rinksiu laimės trupinius...

Sėdėjau ir stebėjau beveik svetimą žmogų, su kuriuo manęs niekas nesieja.

Jau pusvalandį maigo paskutiniu metu iš rankų retai paleidžiamą telefoną. Netrukus pratrūksiu: įdomu, su kuo jis susirašinėja? Nepasitikėjimas savimi seniai verčia įtarinėti. Aš per ilgai nesulaukiu dėmesio ir komplimentų, jaučiuosi tarsi nuvytusi gėlė arba nuolat niurzganti boba.

Vidinis balsas sufleruoja, kad jis gyvena su manimi tik iš įpročio, jam taip patogiau... Bet aš nenoriu gyventi su juo tik dėl patogumo ir buitinių ar seksualinių paslaugų!

Aš noriu, kad manimi žavėtųsi, trokštu būti mylima ir vertinama!

Užplūsta dar didesnis pyktis, aš noriu rėkti ant jo arba kur nors pabėgti, kad tik pasijusčiau geriau. Jaučiuosi apleidusi save, ir viskas tik todėl, kad esu priversta tarnauti vyrams. Pavargau būti stipria moterimi ir vilkti visą atsakomybės naštą. Labiausiai siutina tai, kad nežinau, ko noriu.

Bet jaučiu: Toliau taip gyventi negaliu.

Vis dažniau užplūsta jausmas, kad gyvenu ne savo gyvenimą, o tada imu lyginti save su kitomis moterimis ir pasijuntu dar blogiau. Toliau tyliai sėdžiu prie stalo ir kemšu į save viską, kas pakliūva po ranka, bet tik tam, kad pasijausčiau nors kiek geriau.

Paslapčia mintis vėl užvaldo svajonių miestas Los Andželas... Įsivaizduoju, kaip vaikštau po prabangias parduotuves Beverli Hilse, turiu begalę pinigų ir gyvenu prašmatniame name, kur nuo pat ryto iki vakaro gali plaukioti puikiame baseine ir gėrėtis namus supančiais kalnais.

Meluoti sau nedrįstu. JAU SUPRATAU, KAD LOS ANDŽELE TOS SVAJONĖS NĖRA!

Košmaras įsibrovęs į mane. Kad ir kur bėgčiau, savo turinį ir istorijas nešuosi drauge.

Nebežinojau, kur daugiau eiti. Visi gyvenimo variantai, kaip aš vadinu – atvirukai, turėję padaryti mane laimingą, išbandyti:

Nebežinojau, ko imtis. Niekas nepadarė manęs laimingos. NIEKAS! Tačiau dar buvo likęs vienas neatrastas dalykas. Ir tai VISKĄ PAKEITĖ!

Liko paskutinis kelias: atsigręžti į SAVE ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Iki tol dėl mano nesėkmių buvo kalti visi, tik ne aš. Neatsimenu, kokia knyga padarė pradžią mano saviugdai, bet maždaug tada viskas ėmė keistis. Susidomėjau savimi ir po truputį suvokiau, kaip patekau į daugybę skaudinančių situacijų.

Pirmiausia turėjau stoti akis į akį su savimi ir suvokti, kad atėjo metas išlydėti stiprią tarybinę moterį pro praeities duris ir atskleisti savo moteriškumą, sustiprinti pasitikėjimą savimi, pasirūpinti grožiu bei sveikata ir pažadinti savo seksualumą.

Kaip keista, kad anksčiau nepagalvojau, jog ir kiti mano trokštami atvirukai neegzistuoja.

ŠI KNYGA – MANO KELIONĖ Į SAVE... mano atrastos paslaptys, kurios padėjo sukurti save iš naujo. Po truputį manyje gimė savimi, gyvenimu ir mylimais žmonėmis besimėgaujanti moteris.

Rašydama šį tekstą jau džiaugiuosi atradusi mėgstamą veiklą. Esu laiminga, kad galiu dalytis su moterimis kur kas gražesniais dalykais nei nuolatiniai skundai dėl sveikatos ir santykių. Pabundu mylimo vyro glėbyje ir jaučiuosi verta geriausių dalykų.

Turiu gyvenimo tikslą. Esu įdomi ir žavi moteris – tikra dovana vyrui. Nustojau kritikuoti atvaizdą veidrodyje ir išmokau su meile priimti kūną tokį, koks yra. Jaučiuosi atjaunėjusi ir išgražėjusi!

Ech... galėčiau tau daug ką papasakoti!

Išaušo šaltas rytas, kol susiruošiau, mano mylimasis nuėjo į garažą pašildyti automobilio, kad man būtų šilta ir patogu važiuoti. Susigraudinau ir už viską, ką turiu, pajutau didžiulį dėkingumą visatai. Sau jaučiausi dėkinga už tai, kad turėjau drąsos sukurti tokį gyvenimą, kokį turiu.

Norėdama pasidalyti savo kelione ir išmoktomis pamokomis parašiau šią knygą. Ji padės tau tapti tokia moterimi, kuriai neįmanoma atsispirti!

Šioje knygoje bus atskleista tai, ko dar niekada nekalbėjau savo video ar straipsniuose....

Per savo ilgą ir spalvingą kelionę supratau vieną labai svarbią pamoką: MOTERIS NIEKADA NEBUS LAIMINGA, NIEKADA NESPINDĖS GYVENIMO DŽIAUGSMU, JEIGU NESEKS SAVO MOTERIŠKA PRIGIMTIMI.

Norėdama moterims perduoti, ką suvokiau apie pačias svarbiausias gyvenimo sritis, sukūriau tinklaraštį www.Sokoladassielai.lt, kurį per metus aplanko virš 540 000 lankytojų!

Taip pat, Facebooke sulaukėme virš 41 000 fanų... virš 50 000 naujienlaiškio prenumeratorių... ir jau daugiau nei 5000 moterų investavo į savo moteriškumą, bei seksualumą, įsigydamos moteriškas praktikas ar moteriškumo žurnalą! (Už ką kiekvienai iš jų esu be galo dėkinga!)

Šokoladas sielai sulaukė ir nemažai žiniasklaidos dėmesio...

Žurnalas „EDITA“

(spauskite ant paveikslėlio ir rasite pilną interviu)

Įvairiuose straipsniuoje, kuriuos publikuojame, dalinuosi tik mažais savo spalvingo gyvenimo epizodais... atskleidžiu tik mažą dalį viso to, ką ištikro norėčiau perduoti kiekvienai Lietuvos moteriai.

Būtent dėl to, atėjo laikas viską atvirai ir išsamiai aprašyti knygoje!

Šioje knygoje noriu pasidalyti su tavimi mintimis, kaip aš iš naujo sukūriau save... atskleidžiau savo moteriškumą, išsigydžiau vaikystės žaizdas, paveikusias mano gyvenimą...